Visada būna ateina toks metas, kai tiesiog nieko nebelieka. Viskas, regis, savo vietose: namai, kaminai, medžiai, žmonės, šmirinėjantys aplink, maximos ir norfos, troleibusai ir kompiuteriai, net telefonai užsilieka savo vietose. Tačiau imi justi, kad nieko iš tikrųjų nebėra. Niekas neturi prasmės: namai, jei juose nėra kam gyventi, kaminai, jei iš jų neberūksta dūmai, žmonės, jei nė vieno nepažįsti, maximos ir norfos, jei neturi nei noro, nei už ką pirkti, troleibusai, jei neturi, kur važiuoti, kompiuteriai, nes jie apskritai tik įrankis kažkam, kas išvis nėra apčiuopiama, jei to neatspausdinsi lape.
Ir vis tik bandau matyti daiktus ir žmones, miestus ir gatves, suolus ir autobusus. Tačiau viskas, kas lieka tėra tik tylūs momentai, kur nors už kampo su cigarete. Nes tik tas keletą minučių ir beturiu šitam hektiškam pasauly. Kažkada Eriksonas kliedėjo savo knygoje „Akimirkos tironija“, kad reikia neatiduoti savo laiko technologijoms, kad ir kas tai bebūtų: televizoriai, telefonai, kompiuteriai, ipod‘dai ar i‘phone‘ai. Kad reikia pasilikti sau to lėtojo laiko, nes visa užgrobia greitasis laikas. Tikriausiai jis gan pranašiškai įžvelgė technologijų diktatą, tačiau ar susimąstė apie tai, kad be technologijų savotiškai liekama visiškai vienam. Elementariai neužsiregistravus facebook‘e jautiesi taip, tarsi tavęs išvis nebūtų. Tačiau tai tik smulkmė, manų kruopa ant grindų, nes iš tikrųjų vienatvės nebuvimas yra kiek daugiau nei tik priklausymas virtualiai bendruomenei.
Iš tikrųjų savo gyvenime jaučiu griūtį. Ne sniego laviną ar žemės drebėjimus. Tiesiog viskas pamažu lenda po žeme. Nyksta žmonės, nyksta laisvė, nyksta norai, nyksta visas įtraukiantis vyksmas. Tarsi apima visa skendinti apatija. Banaliai ir kvailai skamba, kai noriu pasakyti, jog nebeturiu tikslų gyvenime, kad viskas, iš ko noriu pabėgti ir išsiveržti, tuoj taps mane kasdienybe, kurios net nebepastebėsiu, įgriuvusi į rutinos smegduobę.
Visa tai prasidėjo prieš dešimt maždaug mėnesių. Tiesiog ėmė viskas ir sugriuvo. Dažnai girdėdavau frazę, jog ir pabaiga turi pradžią, tačiau šį kartą buvo atvirkščiai. Tai, kas turėjo būti pradžia, tapo klampia pabaiga. Be abejo, toks skirstymas, tėra reliatyvi sąvoka. Tačiau tik taip matau tą metą, kai ėmėsi keistis gyvenimas. Nieko konkretaus neturiu pasakyti apie tą laikotarpį, tiesiog išėjo ir atėjo daug žmonių, kažkas užsibaigė, kažkas prasidėjo. Tačiau ta metamorfozė buvo visiškai nelygiavertė: tuos žmones, kurie išėjo, pakeitė pusiau žmonės, t.y. beveidžiai besieliai individai, kuriems nebegali suteikti nieko nuoširdaus, nes jie nemoka nei to priimti, nei patys suteikti. Tai, kas pasibaigė, atnešė dalinį gyvenimą, tokį visiškai nepilnavertį ir nuolatinis stygius jau beveik metus mane kamuoja. Bandau užkaišioti visa kažkokiais savanoriavimais, papildoma veikla, naujų pseudo tikslų kūryba, kuriems gal net nesu pasirengusi.
Tačiau vienintelis dalykas, kuris tempė mane šiuos mėnesius buvo ir tebėra, deja, neapykanta. Neapykanta viskam: viešajam transportui, darbui ir jo nepilnavertiškumui, Vilniaus gatvėms ir jų dvasine tuštuma, žmonių paviršutiniškumui, nuolatinei kontrolei ir pririšimui prie visko, kas sukelia neapykantą.
Kiekvieną dieną po darbo stabteliu po tiltu, bandydama žvelgti į bėgantį upės vandenį ir suvokti, jog laikas eina, kad niekas nestovi vietoje, o kinta ir lekia. Bet taip nėra. Eina tik dienos ir valandos, vienos sunkiau, kitas tiesiog pramiegu. Regis, pramiegu visą savo gyvenimą. Net tada kai esu awake. Net tada, kai kalbu, juokiuosi ar klausau. Tiesiog viskas slysta pro pirštus, kaip vanduo ir nieko neužsilieka delnuose. Tik šaltis, vandeniui nulašėjus.
nepatikėsi, bet suprantu.
AtsakytiPanaikintiTu gal daugiau rasyk, ka?..:)
AtsakytiPanaikintisakai, daugiau rasyt?
AtsakytiPanaikintiSakau:)
AtsakytiPanaikintitai kam cia idomu skaityt, mano depresinius pamastymus :) tu viena gal ir skaitai :)
AtsakytiPanaikintiĮdomu, dėl to, kad labai sava.
AtsakytiPanaikinti