2010 m. kovo 16 d., antradienis

- Sveika -

Aš reali. Jeigu kas nors gyvenime tau pasakys, kad aš tik šiaip istorijos pramanas ar lyrinis herojus – spjauk į veidą. Aš reali. Ir nors kartais pagalvoju, kad taip beviltiškai sapaliodama, norėčiau nebūti reali, o tik kvaila efemerija ar mistika. Tik tiek šiame pasaulyje dar verta pažinimo. Mistika traukia labiau už fiziką, nes juk Niutono obuolys tokia įkyrėjusi ir nuvalkiota sąvoka ar kosminiai laivai su šuniukais ir kosminiais užakariautojais tėra visiška kasdienybė. Nieko nebenustebinsi jaunųjų astronomų stovykloje apsivilkęs kareiviškas kelnes ir marškinėlius su trijų pirštų kombinacija. Oooo. Tada... tai buvo šis tas... ir aš vis tik reali. Nusivylimas šiuo klausimu gali būti visiškai pandemiškai apšauktas depresišku. Nereikėtų tuo stebėtis, taip įgavome visišką minties laisvę, kad nebėra jau nieko nauja, ką galėtume sumąstyti – visa jau sumąstyta prieš kelis dešimtmečius. The Cure dainos leidžiamos keliadešimtiniais koveriais, the Smiths bandoma naiviai nuplagijuoti. Kas blogiausia, kad pirma teko išgirsti koverius, o tik paskui atkasus tarp pelenų ir sulaukus gerų patarimų, suvokti, kokia visa po to sukurta buvo niekinga muzikinė išnara.

Aš reali. Nors tai viso labo laikinumo būsena. Kur dingsta išsisklaidę debesys? Ar jie iš tiesų vėl kondensuojasi ir vėl tampa debesimis. Kur subėga visas upių, jūrų, vandenynų vanduo? Ar iš tikrųjų visa suka vienas didelis ratas, gal didelis Dantės ratas. Pats didžiausias, apie kurį jis nutylėjo, rašydamas savąjį testamentą. O gal jis galvojo, kad bepigu kalbėti apie tai, kas tėra savaime aišku. Ką užgimdamas žinai, kaip ir tiesas ar netiesas apie dievą, velnią, religiją ar maistą. Tas laikinumas toks bliūškus dalykas. Dabar lengva pasiekti nesvarumo būseną, o išnykimą dar lengviau. Nes jo nebereikia kartoti, pakanka vienintelio garantuoto karto. Jau seniai žinau, kad venas reikia pjauti ne horizontaliai, o vertikaliai joms. Tarytum vertikalės jungia visumą, juk išties horizontas vis bandomas pasivyti, tolsta arba nejuda iš vietos ir nė kiek, nė per nago juodymėlį neprisitraukia.

Skaudus tas realumas. Tenka ir teks skaityti du kartus ir dalimis, nes nesusirišis prasmė. Viena būti realiam, kita – jausti realumo skausmą. Tai ne ta banali frazė, jog žmogus atkeliauja į pasaulį vienas ir iškeliaus iš jo vienas. Juk iš tiesų nepasiimsi su savimi vestuvinių žiedų, drabužių, pinigų, kalavijų, čiobrelių ir lovų. Net žvakės galiausiai sutirpsta nuo savo pačių šilumos. O kūnas suyra nuo savo paties realybės. Nuo nuolatinio nekintamo dėvėjimosi proceso. Ir galiausiai nurašomas. Bet vis tik iki nurašymo dar tenka keletą kartų tvirtinti savo realumą. Keistai dabar tikrinu tą realumą. Atrodo, jog mano egzistavimas priklauso tik nuo registracijų skirtinguose internetiniuose portaluose skaičiaus. Bepigu. Oi kaip pigu. Tačiau baisiausia, jog iš tikrųjų jei bent vienoje iš svetainių nerandi internautų paliktos žinutės, kitokio egzistavimo ženklo, jautiesi tarytum iš tikrųjų tavęs nebūtų. Aš neegzistuoju. Manęs nėra. Aš reali. Bet manęs nėra.

Ir aš kiekvieną kartą dievagojuosi, jog esu reali. Ryte keliuosi, dažnai net nevalgau, bet tai nenaikina mano realumo, išeinu į darbą, kuriame jaučiuosi reali. Nes kažkam realiam reikia, kad padaryčiau darbą, iš pradžių ne visai realų, bet galiausiai jis tampa realiu. Išeidama iš darbo sustoju po tiltu, kad surūkyčiau cigaretę ir suvokčiau, kad esu reali, kad traukiu į save dūmus ir taip atnašauju savo dievukui Jarmushui ir jo maldai – „Kava ir cigaretės“. Ir sustoju taip kiekvieną dieną, išėjusi iš darbo. Sunerimusi ar pikta, išerzinta ar nukamuota, susimąsčiusi ar apatiška. Ir dažnai, ir intensyviai, ir nenutrūkstamai galvoju, nuo ko viskas prasideda, kada viskas įgauna pradžios pavidalą ir gali garbingai vadintis Pradžios vardu. Nuo vieno mažo pasisveikinimo žodžio? Nuo minties apie tą žodį? Nuo intencijos tai žodžio minčiai atsirasti? Kada visa užgimsta? Man visada reikėjo dviejų galimybių, kad pasiekčiau savo tikslus. Svajonių neturiu, tikslai mano efemerijai yra artimesni, kad ir kaip paradoksiškai skambėtų. Nesvajojau gyventi Čuuke ir valdyti vandenyne nukritusį lėktuvą ar parašyti memuarus iš anapus. Svajonės tėra rožinių mergyčių ir žydrų berniukų žaislai. Tikslai jau savo užuomazga turi realumo grūdą. Svajonės savo ruožtu visišką nerealumo daigą. Nebent yra bandoma svajones ir tikslus sugretinti. Įsikalbėti, jog tų tikslų yra nuoširdžiai norima ir juos nuoširdžiai bandoma įgyvendinti.

Mano gyveniman tendencingai grįžta vyrai. Ir man visad belieka nuspręsti, kiek man jie jau bereikalingi. Dažnai iš tų grįžimų jau nebebūna naudos. Šiaip pajusti pergalės skonį ar piktdžiugiškai tyliai pakikenti sau į kumštuką, kad štai aha neradai nieko geriau; ir paleidžiu žuvelę atgal į vandenyną, nesgi vis tiek tingiu ją maitinti. Gaila, jog iš visų paskutiniųjų mano prisiminimų, kurie tikrai įstrigo į smegeninę per pastaruosius pusę metų yra tik neblaivaus proto krėsti pokštai. Kai visą dieną galvojau, kad baigusi darbus pagaliau galėsiu nuoširdžiai prisigerti. Bet labai nuoširdžiai. Tokio nuoširdumo alkoholiui turbūt niekada nejutau ir jau nebejausiu. Nes tik pirmą kartą iš visiško nuoširdumo gali kažką panašaus pajausti. Kai iš akių dingsta spalva, iš galvos – mintys, iš sielos, nors ir trumpam, – dieglys.

Ir vis tik. Vienintelis dalykas, kurio dabar noriu, yra koma.

Aš reali. Jau pusę metų skauda nuo to realumo. O kiek sveika, turėtume klausti gydytojų, pas kuriuos nesilankiau gerus penketą metų.

2010 m. kovo 9 d., antradienis

nykstantis laikas

Visada būna ateina toks metas, kai tiesiog nieko nebelieka. Viskas, regis, savo vietose: namai, kaminai, medžiai, žmonės, šmirinėjantys aplink, maximos ir norfos, troleibusai ir kompiuteriai, net telefonai užsilieka savo vietose. Tačiau imi justi, kad nieko iš tikrųjų nebėra. Niekas neturi prasmės: namai, jei juose nėra kam gyventi, kaminai, jei iš jų neberūksta dūmai, žmonės, jei nė vieno nepažįsti, maximos ir norfos, jei neturi nei noro, nei už ką pirkti, troleibusai, jei neturi, kur važiuoti, kompiuteriai, nes jie apskritai tik įrankis kažkam, kas išvis nėra apčiuopiama, jei to neatspausdinsi lape.

Ir vis tik bandau matyti daiktus ir žmones, miestus ir gatves, suolus ir autobusus. Tačiau viskas, kas lieka tėra tik tylūs momentai, kur nors už kampo su cigarete. Nes tik tas keletą minučių ir beturiu šitam hektiškam pasauly. Kažkada Eriksonas kliedėjo savo knygoje „Akimirkos tironija“, kad reikia neatiduoti savo laiko technologijoms, kad ir kas tai bebūtų: televizoriai, telefonai, kompiuteriai, ipod‘dai ar i‘phone‘ai. Kad reikia pasilikti sau to lėtojo laiko, nes visa užgrobia greitasis laikas. Tikriausiai jis gan pranašiškai įžvelgė technologijų diktatą, tačiau ar susimąstė apie tai, kad be technologijų savotiškai liekama visiškai vienam. Elementariai neužsiregistravus facebook‘e jautiesi taip, tarsi tavęs išvis nebūtų. Tačiau tai tik smulkmė, manų kruopa ant grindų, nes iš tikrųjų vienatvės nebuvimas yra kiek daugiau nei tik priklausymas virtualiai bendruomenei.

Iš tikrųjų savo gyvenime jaučiu griūtį. Ne sniego laviną ar žemės drebėjimus. Tiesiog viskas pamažu lenda po žeme. Nyksta žmonės, nyksta laisvė, nyksta norai, nyksta visas įtraukiantis vyksmas. Tarsi apima visa skendinti apatija. Banaliai ir kvailai skamba, kai noriu pasakyti, jog nebeturiu tikslų gyvenime, kad viskas, iš ko noriu pabėgti ir išsiveržti, tuoj taps mane kasdienybe, kurios net nebepastebėsiu, įgriuvusi į rutinos smegduobę.

Visa tai prasidėjo prieš dešimt maždaug mėnesių. Tiesiog ėmė viskas ir sugriuvo. Dažnai girdėdavau frazę, jog ir pabaiga turi pradžią, tačiau šį kartą buvo atvirkščiai. Tai, kas turėjo būti pradžia, tapo klampia pabaiga. Be abejo, toks skirstymas, tėra reliatyvi sąvoka. Tačiau tik taip matau tą metą, kai ėmėsi keistis gyvenimas. Nieko konkretaus neturiu pasakyti apie tą laikotarpį, tiesiog išėjo ir atėjo daug žmonių, kažkas užsibaigė, kažkas prasidėjo. Tačiau ta metamorfozė buvo visiškai nelygiavertė: tuos žmones, kurie išėjo, pakeitė pusiau žmonės, t.y. beveidžiai besieliai individai, kuriems nebegali suteikti nieko nuoširdaus, nes jie nemoka nei to priimti, nei patys suteikti. Tai, kas pasibaigė, atnešė dalinį gyvenimą, tokį visiškai nepilnavertį ir nuolatinis stygius jau beveik metus mane kamuoja. Bandau užkaišioti visa kažkokiais savanoriavimais, papildoma veikla, naujų pseudo tikslų kūryba, kuriems gal net nesu pasirengusi.

Tačiau vienintelis dalykas, kuris tempė mane šiuos mėnesius buvo ir tebėra, deja, neapykanta. Neapykanta viskam: viešajam transportui, darbui ir jo nepilnavertiškumui, Vilniaus gatvėms ir jų dvasine tuštuma, žmonių paviršutiniškumui, nuolatinei kontrolei ir pririšimui prie visko, kas sukelia neapykantą.

Kiekvieną dieną po darbo stabteliu po tiltu, bandydama žvelgti į bėgantį upės vandenį ir suvokti, jog laikas eina, kad niekas nestovi vietoje, o kinta ir lekia. Bet taip nėra. Eina tik dienos ir valandos, vienos sunkiau, kitas tiesiog pramiegu. Regis, pramiegu visą savo gyvenimą. Net tada kai esu awake. Net tada, kai kalbu, juokiuosi ar klausau. Tiesiog viskas slysta pro pirštus, kaip vanduo ir nieko neužsilieka delnuose. Tik šaltis, vandeniui nulašėjus.